whiskeybar

I hate it.

traukinys, važiuojantis į Baltarusiją
kątik nuvažiavo nuo bėgių
sėdžiu jame
ir matau pro akis lekiantį ne savo gyvenimą

nusisuku nuo dūžtančio lango
kad šukės neįsiveltų į plaukus
mirdama turiu gražiai atrodyti

iš lagamino išsiimu sudužusį veidrodėlį
nueinu vykdyti genocido

Gyveno kartą berniukas

Melsvai juodų plaukų. Visiškai nemokėjo piešti, bet mėgo stebėti sraiges ir visokiausius vabzdžius. Galėdavo kiaurą dieną tyrinėti drugelius ant bijūno krūmo ar sraigės kelią nuo vieno kiemo kampo iki kito. Tėvai kraipė galvas ir jaudinosi kas iš jo užaugs. Viena berniuko teta giminėje paskelbė, kad berniukas būsiąs žymus biologas arba vagis. Niekas nesuprato kodėl ji taip nusprendė ir nekreipė dėmesio.
Kai šiek tiek paaugo, ėmė statyti kažkokį kraupų ir nesuprantamą statinį miško viduryje. Vaikai žaisdavo jo papėdėje kai berniukas nematydavo, o suaugę kraipydavo galvas ir garsiai svarstydavo, gal iš jo užaugs architektas.
Tada žilas ir beveik nematomas berniuko senelis per vieną gimtadienį padovanojo jam knygą. Berniukas ją perskaitė dvidešimt tris kartus ir kiekvieną kartą jam rodydavosi, kad jis atrandąs kažką naujo. Matydavo jūreivius, kuriuos krante pasitinka jų moterys, karo nuvargintus kraštus, plačias Afrikos dykumas ir žuvis, gyvenančias vandenynų gilumoje, kur nebėra šviesos. Tėvai jau pavargo spėlioti, kokį kelią pasirinks jų sūnus.
Staiga dvidešimt trečiąjį kartą beskaitant senelio dovanotą “Vabzdžių Enciklopediją” jis suprato, kad nepastebėjo kaip užaugo. Berniukas pasiėmė knygą, nukniaukė iš virtuvės šiek tiek maisto ir nuėjo į mišką. Pirmiausia nukreipė savo skraidantį namą į pietus, į Afrikos dykumas, kur gyvena skorpionai.
Po to dar daugelį metų žmonės kartas nuo karto pastebėdavo berniuką, šen bei ten stebintį vabzdžius, ir jo skraidantį pasvirusį namą, kuris kylant garsiai trinksėdavo. Tėvai taip ir nesuprato, kuo užaugo jų sūnus, kaip tikriausiai nesuprato ir jis pats, o galiausiai viskas ėmė ir pasimiršo.

Pririnkti rasotų braškių

Nuimti tavo plaukuose įsipainiojusį voratinklį

Šokti ir dainuoti kartu

Apkabinti stipriai stipriai

Pasivaikščioti naktį

Iškepti obuolių pyragą

Susimaišyti porą kokteilių

Pasakyti kaip pasiilgau

Voliotis žolėje

Basomis eiti prie ežero

Džiaugtis paukščiais ir gėlėmis

Maudytis šaltokame vandenyje

Kepti maistą ant laužo

Valgyti daug salotų

Skinti lauko gėlės

“I don’t know why it came down to me to tell you about this, but anyway, here goes: if you don’t buy at least ten books a year, you’ll be struck by lightning, or maybe a bus. It’s the new rule. Yeah. You’ll probably be sent a more official notice in the mail pretty soon, but for now, you’re hearing it from me. Ten books a year, or the bus or lightning, each of them very painful and likely deadly. Is the rule a bit harsh? Well, maybe. Some people might think so, but then again, those people won’t be with us very long, because anyone who complains about the rule will be disemboweled by bears. Again, not my idea-I’m just the messenger here!-but that’s the way it is. I don’t know why you’re worried, though. Just buy the ten books a year, and don’t whine about it, and you won’t be struck by anything or have your insides ripped out by a grizzly. Doesn’t seem so complicated, really. Also, make sure you buy the right kinds of books, or else someone in a cardigan will push you off a building. Again, nothing to worry about: just buy the best kinds of books, not the bad ones, or else you’ll be looking over your shoulder pretty much forever. And you can’t read that way, anyway, so it all works out.”
-

Dave Eggers, One Hundred and Forty-Five Stories in a Small Box

čia kapų tyla, o virš galvų lėktuvų melodija

mes vienišybės užtvindyti žmonės
svajoju, kad begėdis mėnulis pagaliau nusisuktų
išbėgtų visi potvyniai laukan
kaip iš namų šluota ginamos katės

po vieną savęs milimetrą
per daug lengvai naikinu kasnakt
kai bandau įsivaizduoti viską kas bus

ir nieko nematau tik baltą lapą
kaip jaustis tam baltam mažam lapui
jei niekas nenori ant jo papaišyti?

noriu užsidėti savo VIOLETINIUS akinius nuo saulės ir žiūrėti sniegan tik ir NIEKO daugiau ir laukti kol VISAS ŠITAS pasibaigs. Ar daug noriu.

prisisprogęs vaiskus sekmadienio rytas
nurieda už kampo
rakinėdamas mano akis

pro baltai dažytą langą
barstau Paryžių
pelenais
ant palangės nukritusio
nesinori nupūsti

užmėtyti kaštonais
tuštybę ir tuštumą
savo
norėtųsi kartais
važiuojant autobusu
21 vardu pavadintu
ir matant Šveicarijos gatves
vienam vienutėliam žmogui pasirodančias

jos prašo vandens
bet išgėrusios pavirsta
avinėliais
skerdžiamais Abraomo
kurio veide matai savojo
dievo veidą